Nuo ginkluotų vyrų iki plika akimi nematomos apsaugos: pavojus meno vertybėms kyla kiekviename žingsnyje

Įsivaizduokite – į Lietuvą atvežamas pasaulinio garso meno kūrinys, kurio vertė ne tik finansinė, tačiau kartu istorinė bei kultūrinė. Už kiekvienos parodos ar ekspozicijos fasado slepiasi sudėtingas organizacinis mechanizmas, kuriame svarbi kiekviena detalė. Vienas sudėtingiausių procesų – meno kūrinių gabenimas, tačiau net ir jau muziejuje esantiems eksponatams kyla įvairių grėsmių – nuo lankytojų neatsargumo ar nenumatytų atvejų. Siekiant užtikrinti, kad unikalūs meno kūriniai išliktų ateities kartoms, būtinas jų draudimas – nematoma, tačiau itin svarbi parodų dalis.

„Meno kūrinio praradimas reiškia ne tik materialinę žalą – juk jokie pinigai neatstos jo kultūrinės bei emocinės vertės. Tarkime, jei Lietuva netektų M. K. Čiurlionio paveikslo, tai būtų ne tik finansinė netektis, bet ir nacionalinės reikšmės praradimas. Todėl meno kūrinių saugumo užtikrinimas – nuo transportavimo iki paskutinės parodos minutės – būtinas niuansas“, – sako draudimo bendrovės BTA jūrų ir gabenimo draudimų produktų vadovas Vitalijus Palionis. 

Draudimo bendrovė BTA jau daugiau nei 20 metų yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus mecenatas ir vienas iš jo partnerių. Nacionalinio muziejaus rinkodaros vadovas Mindaugas Egidijus Puidokas sako, kad draudimas leidžia muziejui sutaupyti dešimtis tūkstančių eurų kasmet.

„Skolintas vertybes privalome apdrausti, kadangi tai kai kuriais atvejais galėtų tapti neįveikiama finansine kliūtimi, jei neturėtume rėmėjo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos eksponatai dažnai yra vienetiniai, nepakartojami, todėl turi didelę tiek finansinę, tiek emocinę vertę – pabrėžia M. E. Puidokas.

Didžiausia rizika – gabenimas

Kiekvienas eksponatas – unikalus, dažnai trapus ir reikalaujantis ypatingų gabenimo ir laikymo sąlygų. Pasak V. Palionio, viena didžiausių rizikų – eksponatų transportavimas.

„Eksponatai nėra paprasti kroviniai, jie visi iki vieno reikalauja ypatingos priežiūros. Nesvarbu, ar meno kūrinys yra gabenamas keliu, oru ar vandeniu – visoms transporto priemonėms yra taikomi itin griežti reikalavimai. Pavyzdžiui, automobiliai turi būti specialūs – sutvirtintu smūgiams atspariu kėbulu, taip pat visose transporto priemonėse turi būti užtikrintas pastovus tinkamas mikroklimatas bei drėgmės lygis. Ypač seni ir vertingi eksponatai yra net pakuojami į specialias pakuotes“, – teigia V. Palionis.

Jam pritaria ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Parodų ir leidybos skyriaus vadovas Marijus Uzorka: „Vertingiausi eksponatai yra gabenami su policijos ar specialios ginkluotos apsaugos palyda. Vertybės vežamos specialiais krovininiais automobiliais, kuriuose palaikomas numatytas mikroklimatas. Nė vienas muziejus ar privatus kolekcininkas „neišleistų iš namų“ eksponatų, jei jie nebūtų deramai apdrausti bei užtikrinta, kad pervežimo sąlygos bus tinkamos.“

Reikalauja ypatingo atsargumo

Pasak M. Uzorkos, darbas su unikaliais meno kūriniais privalo būti itin kruopštus, todėl rengiant parodas bei ekspozicijas, tenka dirbti itin atsargiai.

„Pavyzdžiui, prieš trejus metus iš Lvivo atsivežėme Johano Georgo Pinzelio ir jo amžininkų Baroko epochos skulptūras. Jos buvo tokios sunkios ir didelės, kad, nešėme visi – ir ūkio darbuotojai, ir parodų kuratoriai. Reikėjo itin saugoti kiekvieno meno kūrinį ir tuo pačiu stebėti, kaip tilpti praėjimuose, pritvirtinti, kad būtų saugu ir tuo pačiu matytųsi kiekviena nuostabios barokinės skulptūros dalelė“, – pasakoja M. Uzorka.

BTA jūrų ir gabenimo draudimų produktų vadovas pasakoja, kad saugumą būtina užtikrinti net ir prireikus neplanuoto sustojimo: „Tuo metu reikėjo sustoti ir užpilti kuro į transporto priemonę, tačiau dėl eksponatų vertės teko imtis specialių priemonių – visa degalinės teritorija buvo izoliuota, kad būtų užtikrintas saugumas.“

Lankytojų išbandymai muziejams

Sėkmingai ir saugiai pasiekus tikslą, muziejų salėse eksponatams kyla dar vienas pavojus – žmonių smalsumas. Kai kurie lankytojai instinktyviai nori paliesti kūrinį, nufotografuoti jį iš arti, o kartais dėl tobulo kadro net rizikuoja sugadinti eksponatą.

„Teko matyti, kaip norėdamas su eksponatu pasidaryti asmenukę, lankytojas užkliuvo ir vos neužgriuvo ant meno kūrinio. Dėl tokių atvejų svarbu užtikrinti visas įmanomas saugumo priemones – specialias vitrinas, tinkamą eksponavimo lokaciją, patogų išdėstymą. Vienai parodai buvo naudojami specialūs metalo detektoriaus vartai, pro kuriuos turėjo praeiti kiekvienas lankytojas“, – prisimena V. Palionis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų rinkodaros vadovas priduria, kad muziejaus darbuotojai privalo nuolat akylai stebėti kiekvieną lankytoją.

„Renginių erdves stebi muziejaus rinkinio saugotojai ar muziejaus salių konsultantai. Buvo įvykis, kuomet viena žinoma politikė ant eksponato – renesansinės, rankomis meistriškai drožinėtos skrynios – padėjo savo rankinę ir nuėjo kalbėti su žurnalistais. Tą pačią akimirką rankinė buvo pakelta ir padėta ant lankytojams skirtų kėdžių. Kartais lankytojai skundžiasi, kad muziejaus salių konsultantai per daug akylai juos stebi, tačiau tai – viena iš priemonių, siekiant išsaugoti istorines vertybes ateities kartoms“, – pasakoja M. Uzorka.